Ar reikia tvarkyti ir remontuoti melioracijos sistemas? Ar reikia jas keisti naujomis? Kokie galimi sprendimai ir tvarkymo būdai Lietuvos žemės ūkyje? Kokia efektyviausia ir pigiausia melioracijos sistemų priežiūra?
Tai klausimai, kurie keliami jau gerą penkmetį, ypač gausesnio lietaus metais. Tuomet visos problemos ir išryškėjo: kur melioracijos sistemos veikia, kur – tik iš dalies, arba visiškai neveikia. Kad sistema veiktų nepriekaištingai, pirmiausia būtina melioracijos griovių priežiūra, nes tai vienas pagrindinių ir esminių sistemos elementų, kad būtų nutekėjimas, neapsemtos žiotys ir pan. Jei grioviai nevalomi, nekertami krūmai, nepjaunama žolė, tai ir pačios sistemos – rinktuvai kartu su sausintuvais – veikti negali, nes pilni stovinčio vandens. Juolab stovintis vanduo sistemose sukelia ir kitų problemų, ypač žiemą, kuomet iškilnoja žiotis, vamzdynus, susiformuoja augalų ir žemių kamščiai. Pagrindines priežastys, dėl kurių melioracijos sistema neveikia efektyviai:
- Melioracijos kanalai ir grioviai apaugę žolėmis, krūmais, medžiais;
- Gausu netvarkomų bebrų užtvankų apleistuose grioviuose;
- Sulaužytos drenažo sistemos dėl intensyvaus sunkios technikos ar kitokios įrangos naudojimo, ypač drėgnuoju metų laiku (pvz., cukrinių runkelių kasimo technika ar pan.);
- Klaidos tiesiant drenažo sistemas (tiek rinktuvus, tiek sausintuvus);
- Smėlio, molio ar kitų žemių sąnašos, nuosėdos bei augalų šaknų kamščiai vamzdynuose;
- Surenkamo vandens nutekėjimas į magistralinius griovius – apleistose zonose, miškuose, neprižiūrimuose dirbamuose plotuose, saugomose teritorijose nacionaliniuose parkuose ir pan.;
- Gyventojų savarankiškas pasijungimas prie drenažo sistemų su kanalizacijos nuotekų vamzdžiais. 8. Kitos galimos priežastys – melioracijos sistemos neįrengtos, išsiplėtusios miškų ar apleistų pievų teritorijos, kurios ribojasi su dirbamais plotais, ūkiškumo stoka.
Visa tai lemia blogą melioracijos sistemų funkcionavimą. Jau keletą metų vyksta diskusijos dėl reikalingų didelių finansinių lėšų, kad būtų galima viską atnaujinti, sutvarkyti, suremontuoti ir turėti efektyviai veikiančią visą sistemą. Pavieniai finansiniai projektai įgyvendinami regionuose, kuomet keliasdešimt hektarų sutvarkoma, bet tai ne išeitis. Tad tokiu keliu pasukus, rasti finansinių lėšų ir renovuoti visą melioracijos sistemą Lietuvoje, kol kas sunkiai tikėtina. Nors šiandien situacija sudėtinga, nes nežinoma visos melioruotos žemės ir melioracijos statinių būklė bei jos pokyčiai, negalima efektyviai planuoti melioracijos darbų, biudžetų ir t. t., žemdirbiai perimti tokio turto nenori. Jie logiškai ir ūkiškai reikalauja, kad sistemos būtų perduotos sutvarkytos arba sumažintas naujų reikalavimų (pagal naujus teisės aktus) sąrašas jas tvarkant. Tam yra pigių ir efektyvių sprendimų. 1. Sutvarkytos melioracijos sistemos garantuoja stabilesnes pajamas iš dirbamo ploto. Sutvarkius melioracijos sistemas: – derliaus priedas padidėja iki 10 proc.; – ūkio darbai pavasarį prasideda anksčiau (iki 2 savaičių); – padidėja dirbamos žemės vertė; – sumažėja gamybos kaštai;
- Keli ūkių pelningumo didinimo pavyzdžiai:
2.1 Lietuvoje: iki susitvarkymo ūkininkas iš 1 ha dirbamos žemės daugiausiai 4 t kviečių, nes pavasarį ir rudenį apie 40 proc. dirvos paviršiaus telkšodavo vanduo. Po sistemų išplovimo (išvalymo) derlius išaugo iki 6 t/ha (finansine išraiška – pajamos padidėjo 400 Eur./ha, kuomet rinkoje kviečių kaina buvo 1 t – 200 Eur.).
2.2 Latvijoje: ūkininkas dirba 500 ha plotą. Po melioracijos sistemų išplovimo (išvalymo) per 3 metus derliaus priedas laikosi apie 10 proc. ir daugiau (išraiška eurais – apie 50 tūkst. Eur. priedas per metus).
Vadinasi melioracijos darbai leidžia efektyvinti veiklą ir siekti geresnių rezultatų iš to paties dirbamo ploto.
